Po 40 metų išsipildžiusi svajonė arba kaip aš tapau bitininku.

Vaikystėje augau vienkiemyje, artimiausias kaimynas gyveno už 1,5 kilometro. Jis buvo niūrus, tylus ir uždaras Lietuvos ūkininkas, turėjo didelį bityną. Kai tėvai išeidavo į darbą, turėdavo mane kur nors palikti, nes buvau gerokai padykęs, o artimiausias vaikų darželis buvo už 40 kilometrų, tad kiek pamenu savo vaikystę,  augau pas šį kaimyną. Jo dėka susipažinau su bitėmis. Tiesiogine prasme – buvau ne kartą sugeltas. Bet kažin kodėl tai manęs neatgrasė, o keldavo dar didesnį susidomėjimą. Tas susidomėjimas metams bėgant augo ir stiprėjo. Paaugęs pradėjau pirkti knygeles apie bites, kokias tik rasdavau knygyne. Bet svajonė ir liko svajone, nes iš artimųjų niekas bičių nelaikė, o iš kaimo išsikraustėme gyventi į miestą. Laikas bėgo, reikėjo mokytis, tarnauti sovietinėje kariuomenėje, po to sekė laiminga santuoka, šeima, vaikai, darbas, namai…. Kokios dar bitės, ir taip nieko nespėju. Tačiau vaikystės svajonės taip greitai iš galvos neišmesi. O pačiam atidaryti avilį ir susipažinti su magišku, savotiškai mistiniu bičių gyvenimu, pavyko tik po 42 metų.

 Susipažinau su bitininku, kuris laiko man protu nesuvokiamą bičių šeimų kiekį. Papasakojau apie vaikystės svajonę. Sakau, dabar jau senas, per vėlu man mokytis, nes bitelės ne koks katinas namie laikyti, su jomis oho, kiek reikalų, nes žinau, esu knygelių nemažai prisiskaitęs.

Jo dėka, gavęs gerą spyri į gerą vietą, sulaukęs ankstyvo pavasario, pas vieną pagyvenusį bitininką įsigijau 7 gerokai pakiužusius avilius su bitėmis. Važiavau pirkti dviejų, bet kai pamačiau, kad bitininkas jau garbaus amžiaus, o aviliai ne pirmos jaunystės, paėmiau visus kiek turėjo. 

Tai buvo mano, kaip bitininko karjeros pradžia. Buvau maloniai nustebintas, kai į šį užsiėmimą įsitraukė žmona bei kiti šeimos nariai. Koks buvo jausmas, po trumpos praktikos pas patyrusį bitininką, pakelti savo avilio dangtį, geriau nepasakosiu, nes turbūt ir knygą parašyčiau. O jau pirmas medaus kopinėjimas! Kai bitelės, visiškai nekreipdamos dėmesio į mano nepatyrimą, negalėjo man atleisti padarytų klaidų! Bet užtat koks buvo nepaprastai saldus pirmas išsuktas savas medus! 

O rudenį turėjome jau 14 bičių šeimų. Tas, parsivežtas iš senuko, apgyvendinome naujuose, mediniuose aviliuose ir keletas šeimų atskrido pačios į iškeltas spietines. Po dviejų intensyvaus bitininkavimo mokymosi metų tapo aišku, kad nepavyks pilnai perkąsti to stebuklingo avilio gyvenimo. Ko gero, gal ir to mano pragyvento laiko be bičių butų maža, kad jas visiškai pažinti. Ir lygiai taip pat  tapo aišku, kad bitės bus mūsų pakeleivėmis visą likusį gyvenimą.

Kai anksčiau pirkdavau medų, niekada nesusimastydavau, kokį didžiulį darbą atlieka bitės ir pats bitininkas, kad tas, po mažytį lašelį surinktas nektaras, pavirstų tuo galutiniu produktu – medumi. Ir ne tik medumi, bet begale puikiausių produktų tinkančių ne tik maistui, gydymui ir ligų prevencijai, bet ir kosmetikai, masažams, pirties procedūroms. Didžiausia klaida, kai žmonės įsigyja medaus tam, kad turėtų ligos atvejui. Medus nėra vaistai. Susirgus jį vartoti per vėlu. Bet tai yra puikiausia profilaktinė priemonė, kurią privalu vartoti kasdien, jei norime būti sveiki. Tuo įsitikinome patys, pradėję bitininkauti ir vartoti avilio gėrybes kaip pilnavertį maistą, praturtintą begale mineralinių medžiagų ir vitaminų, taip reikalingų žmogaus organizmui.

Labai keista buvo sutikti žmones, kurie ne tik nieko nežinojo apie medų ar kitus bičių produktus, bet net nebuvo ragavę medaus. Teko sutikti tokių, kurie sakė, kad mes medaus nemėgstam ir nevartojam, bet gavę „Vidūno bičių” medaus ir atsidarę indelį, susirgus šeimos nariui, suvalgė jį vienu prisėdimu. Dabar tie žmonės užsisako dešimtis kilogramų, nes kaip patys sako, nežinojome kad šis medus gali būti toks skanus! Tad tikimės, kad mūsų darbas bityne ir šis tinklapis, prisidės ne tik prie draugų, pažįstamų bet ir visuomenės švietimo, populiarins medaus vartojimą ir atsiras vis daugiau tokių šeimų, kurios kaip mano minėta, atras „Vidūno bičių“ medų ir kitus produktus. Skanaus!